Lėkštės istorija

Ar dažnai pamąstome iš kur atsirado vienas ar kitas dalykas, kokia jo atsiradimo istorija? Pavyzdžiui, lėkštės, kurių gausa ir įvairovė tiesiog stebinanti: lėkštės pietų stalui, lėkštės, skirtos duonai, sviestui, desertams ir t.t. Manau, be jų mes sunkiai įsivaizduotume savo buitį, ar ne?   

Lėkščių istorija labai sena, daug įvairiausių vingių ir posūkių joje: nuo jūros kriauklės ar išskaptuotos duonos riekės, medinių dubenėlių iki porceliano lėkščių.

Pirmosios lėkštės pagamintos iš gamtos tiekiamų resursų

Manoma, kad pirmosios lėkštės buvo gaminamos iš didelių lapų, moliūgo lapų ar net jūros kriauklių, kurios buvo naudojamos kaip paprasčiausi dubenėliai maistui laikyti. Maistas būdavo dedamas tų didelių lapų viduryje ir valgomas bendrai visos šeimos, grupės ar genties. Greitai žmonės atrado molio savybes ir ėmė gamintis įvairius dubenėlius, ąsočius, puodelius ir kitus reikalingus indus. Tokius pirmuosius indus dabar galime išvysti tik muziejuose. Kurį laiką žmonės maistu dalinosi ir valgė iš bendrų lėkščių. Maistas būdavo patiekiamas dideliuose induose ir supjaustomas. Žmonės tada pirštais imdavo maistą ir valgydavo. Duona ir vaisiai būdavo sudėti pintinėse ir laikomi ant žemės, kad visi galėtų pasiimti.

Dideli, plokšti indai

Pirmieji tokio tipo indai buvo gaminami iš medžio, molio ar metalo. Tačiau iki 16 a. bene populiariausi indai maistui buvo gaminmai iš duonos. Duonos plokštelės būdavo naudojamos maistui, padažams ar druskai laikyti. Ypatingomis progomis, keletas tokių indų buvo išskaptuojami iš duonos iš anksto. Nesant jokiai progai, kiekvienas imdavo duonos kepalą iš išsiskaptuodavo indą sau. Pavalgius, tokie duonos indai būdavo išmetami šunims arba išdalinami vargšams. Tie duonos indai būdavo prisisunkę įvairiausio maisto sulčių, taigi jie buvo pakankamai maistingi ir be to, juos būdavo lengviau kramtyti. Šiems duonos indams gaminti būdavo naudojami labai rupūs, neapdirbti miltai. Iš tokių duonos kepalų tada būdavo skaptuojami indai.

Mediniai dubenėliai taip pat buvo naudojami maistui laikyti, bet lyginant su duonos indais, tikrai rečiau. Medžio dubenėliai net būdavo išskaptuojami su specialiu įdubimu viduryje. Kai kurie net specialiai pritaikyti druskai turėjo mažesnius įdubimus. Po kiekvieno valgio, būdavo atnešami švarūs indai sūriui ar kitiems delikatesams. Galima teigti, kad taip atsirado šių laikų desertinės lėkštės.

Nuo molio iki plastiko

Amžiams bėgant lėkštės sparčiai vystėsi. Viduramžiais tie, kurie galėjo sau leisti, įsigydavo lėkštes iš alavo. Švinas, kuris būdavo naudojamas alavo gamybai, pasklisdavo ypatingai greitai sąlytyje su rūgščiu maistu, o tai sąlygojo apsinuodijimą švinu. Tais laikais net buvo manoma, kad pomidorai yra nuodingi. Ši nuomonė kilo būtent dėl apsinuodijimo švinu.

Neturtingi žmonės negalėdavo sau leisti valgyti iš alavo lėkščių, taigi paprasčiausiai naudojo medinius indus. Savaime suprantama, kad higienos samprata tais laikais buvo kitokia nei dabar, todėl ir tie indai nebuvo dažnai plaunami. Taip atsirado bakterijos ir kirminai tuose mediniuos induose, ir žmonės ėmė sirgti burnos ertmės uždegimais.

Laikui bėgant, lėkštės keitėsi ir darėsi vis įmantresnės. Jos imtos gaminti iš molio, alavo ir kitų metalų, o vėliau ir iš plastiko. Įvairioms technikoms tobulėjant, lėkštės imtos gaminti iš porceliano. Šiandien turime labai gausų lėkščių pasirinkimą, nuo visiškai paprasto iki itin įmantraus dekoro.

Šaltinis: https://hubpages.com/living/history-of-the-plate