Jūsų prekių krepšelis tuščias
Popiečio arbata. Mums, lietuviams, tai tiesiog terminas ir tiek, reiškiantis arbatos ar kavos pertraukėlę, bet ne britams. Jiems tai gilių tradicijų ir istorijų apipintas ritualas. Verta paminėti, kad labai dažnai tokios angliškos frazės kaip "afternoon tea" ir "high tea" yra maišomos ir naudojamos neatsižvelgiant į reikšmių skirtumus.
Popiečio arbata – tai britų iki šiol giliai puosėlėjama tradicija, kuomet po pietų ar pavakariais susėdama išgerti arbatos, užkąsti sumuštinių, angliškų bandelių (angl. „scones“) ir kitų saldumynų. Arbata yra dažniausiai tiekiama apie 16 val.
Šis paprotys tapo populiarus dėka Annos, Bedfordo grafystės kunigaikštienės, jau ankstyvajame 19 a. Tais laikais pietūs būdavo tiekiami vidurdienį, o vakarienė ne anksčiau kaip 19.30. Manoma, kad kunigaikštienė iki vakarienės tiesiog peralkdavo ir daugiau nebenorėdama kankintis ėmė užsakinėti arbatą ir užkandžius į savo kambarį. Šis ritualas greitai nuvilnijo per visus aristokratinius ratelius ir kaip mat prigijo. Kai kurie istorijos šaltiniai šį ritualą net pavadino „low tea“ dėl to, kad moterys, gurkšnodamos arbatą, sėdadavo ant žemų fotelių.
Šis ritualas jokiu būdu neatstojo vakarienės, greičiausiai tik sutrumpino ilgą vakarienės laukimą. Žinoma, daug kas pasikeitė nuo to laiko, ir popiečio arbata dabar yra labiau malonus pasisedėjimas nei kažkoks laiko užpildymas. Šiais laikais visi dirbantieji neturi laiko sėdėti, gerti arbatą ir mėgautis skanėstais popietėmis, todėl šis ritulas įgavo atostogų ar laisvalaikio praleidimo formą. Vis dėlto, neginčijamai, ši tradicija yra grynai britiška ir dauguma britų vis tiek randa laiko susėsti ir pasimėgauti šiuo ritualu, aišku tik ne kasdien. Viena ypač garsi vieta, kur yra tiekiama tikra popiečio arbata yra prabangus Londono viešbutis Ritz. Paklausa čia tokia didžiulė, kad norint užsisakyti staliuką popiečio arbatai, reikia laukti mažiausiai keletą mėnesių. Tiesa, Jorkšyro grafystėje yra žinoma tokia vieta, kaip Bettys Tea Rooms, kuri labai mažai pasikeitė nuo to laiko, kai buvo atidaryta 1919 m.
Stalo manieros šiame procese taip yra labai svarbus dalykas. Svarbu pasikloti servetėlę ant kelių, o puodelį maišyti itin atsargiai. Išsilaisčiusi arbata, skambantys puodeliai ir šaukšteliai, o tuo labiau spragtelėjimas pirštais gali būti traktuojamas tiesiog kaip gyvuliškas elgesys. Taip pat labai svarbu nepasirodyti peralkusiam ir viską kirsti iš eilės. Jei manote, kad to jau per daug, žinokite, kad arbatos etiketas anksčiau buvo dar griežtesnis. Moterys anais laikais galėjo daug pasakyti apie vyrą, matydamos kaip jis laiko puodelį. 1800 – aisiais metais pakankamai geras vyras galėjo būti lengvai pamestas vien dėl to, kad pamaišęs šaukšteliu arbatą, netinkamai padėjo šaukštelį į lėkštutę.
Popiečio arbatos tradicijų ištakos siejamos su turtingųjų sluoksniu 19 a. Dirbančiųjų klasei arbatos laikas buvo skiriamas tik po darbo valandų. Tuo laiku arbatą lydėdavo sotesni patiekalai, ne tik arbata ir saldumynai. Po sunkaus darbo reikėjo atgauti jėgas ir kaip reikiant pasistiprinti, todėl patiekalai buvo gana sotūs, po kurių buvo geriamas didelis stiprios arbatos puodas.
Šiomis dienomis darbininkų klasės sluoksnyje vakarinis valgymas yra vis dar vadinamas „arbata“, tačiau keičiantis darbo specifikai, dauguma šeimų šį valgymą jau vadina vakariene.
Kuo skiriasi posakis „tea“ nuo "high tea"? Pasirodo skirtumas visai paprastas. „Tea“ arba popiečio arbata, kuomet arbata geriama sėdint ant žemų, patogių svetainės kėdžių ar sode, o darbininkų arbata geriama po darbo valandų yra tiekiama prie stalo, sėdint ant kėdžių su aukšta atrama. Iš čia ir terminas „high tea“. Įdomu, tiesa?
Škotijoje šis terminas įgyja dar kitą reikšmę. Čia jau ne popiečio arbata, bet tikras valgymas, į kurį įeina karštas maistas, tarkime, skrebutis su sūriu ar kitos pikantiškos gėrybės.
Šaltiniai:
https://www.thespruce.com/afternon-vs-high-tea-difference-435327
1 Komentaras (-ai)
e
1
1
1
1
Rašyti komentarą