Stalo serviravimo tradicijos Lietuvoje: tarp Rytų ir Vakarų

Stalo serviravimo tradicijos Lietuvoje: tarp Rytų ir Vakarų

Prieš keletą dienų perskaičiau labai įdomų straipsnį apie tai, kaip skirtingais laikotarpiais Lietuva buvo įtakojama Rytų ir Vakarų, ir kokią įtaką tai padarė Lietuvos kultūrai ir papročiams. Autorius teigia, kad viduramžiais, būdama Rytų pasaulio kultūros įtakos sferoje, Lietuvos diduomenė perėmė Kijevo Rusiai, Bizantijai, Vidurio Azijos klajokliams būdingą svetingumo sampratą. Renesanso epochoje žavėjosi italų, vėliau kitų Vakarų šalių skleidžiama šviesa. Mūsų virtuvė šią istoriją gausiai iliustruoja tiek rytietiškos (šaltibarsčiai, balandėliai, kibinai, koldūnai ir t.t.), tiek vakarietiškos (paštetai, padažai, konfitiūrai (uogienės), „Napoleonas“, bulvių patiekalai) kilmės gastronominiu paveldu.

Amžiams bėgant sugebėjome išsaugoti bene svarbiausią rytietišką paprotį – ypatingą svetingumą ir vaišingumą. Juk sakoma, kad „svečias į namus – Dievas į namus.“

Stalo kultūra

Užsienio politika ir draugystė su viena ar kita šalimi turi įtakos ir stalo kultūrai. Aristokratams giminiuojantis tarpusavyje, Europoje valgymo kultūra pamažu suvienodėjo, galiausiai persikėlė į kolonijas ir tapo vyraujančia pasauline stalo kalba. Nors, įrankių vieta ant stalo nusistovėjo palyginti neseniai, tik XIX a., o dar XVII a. įrankių dėjimas valgančiojo dešinėje, kairėje ar centre, virš lėkštės, galėjo reikšti ir politines pažiūras, priklausymą vienai ar kitai grupuotei. Galiausiai pramonės revoliucija, švietimas, gausi knygų leidyba XIX a. leido ir mažesnes pajamas turintiems europiečiams, taigi ir lietuviams, mėgautis kadaise tik aristokratams prieinamu malonumu – šaukštu, peiliu ir šakute. Beje, reikia paminėti, kad Lietuvoje dar XIX a. pradžioje net ir bajorams valgant pakako vien šaukšto. Net einant į svečius, buvo įprasta neštis ir savo šaukštą, nes tik labai ypatingiems svečiams šeimininkai padėdavo šaukštus.

Stalo serviravimas

1710 m. Lenkijos karaliaus, Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Saksonijos kurfiursto Augusto III iniciatyva, Meiseno pilyje sukūrus pirmąjį Europoje porcelianą, prasidėjo sparti stalo indų evoliucija ir vėliau per kitus dešimtmečius buvo sukurta daugybės formų porceliano indų įvairiems patiekalams.

Stalo puošybos mada laikui bėgant socialiniais laiptais leidosi žemyn: jei pradžioje visa ši indų įvairovė spindėjo tik aristokratų ir miesto buržuazijos rūmuose, tai vėliau, mažiau tviskėdama, pasiekė pasiturinčių bajorų dvarus, galiausiai žybtelėjo ir plikbajorių dvareliuose, valstiečių trobose, gryčiose ir pirkiose. Tiesa, didysis stalo spindesys su sidabro polėkštėmis, jūrų gėrybių šakutėmis ir skirtingomis taurėmis ir šiandien dažniausiai lieka aukštuomenei ir labiausiai išprususiems, reikliausiems gurmanams.

Prancūziškas arba rusiškas serviravimo stilius

Europoje nuo seno buvo naudojamas prancūziškas serviravimo būdas (pranc. service a la francaise) – tai efektingas simetriškas visų patiekalų išdėstymas ant stalo. XIX a. pr. Rusijos imperijos pasiuntinys Prancūzijoje Gediminaičių palikuonis kunigaikštis Aleksandras Kurakinas pristatė naują serviravimo būdą, kuriam prigijo service a la russe terminas. Šis serviravimo būdas pasiekė ir mūsų laikus, jo pagrindinis skirtumas nuo prancūziškojo tas, kad nelieka maisto ant stalo – jį pakeičia gėlės ir vaisių piramidės. Atsiradusią tuščią erdvę ant stalo užpildo sidabro įrankiai.

Lietuviška, tradicinė šeimos švenčių serviruotė – prancūziško ir rusiško stilių derinys

Mūsų krašte susipynė keli aptarnavimo stiliai. Didesnių šeimos švenčių metu mūsų stalai išmoningai ir simetriškai nukraunami dailiai paruoštais šaltaisiais užkandžiais, kurie atrodo perkelti tiesiai iš XIX a. prancūziškų kulinarijos vadovėlių (įdarytos žuvys, paukščiai, šonkaulių kelmai ir t.t.), taigi čia atpažįstame prancūzišką aptarnavimo stilių. Karštieji patiekalai atkeliauja individualiose kiekvienam asmeniui skirtose lėkštėse ir atspindi rusiškąjį aptarnavimo stilių. Pasirinkdami šiuos abu stilius suderinome tai, kas abiejuose geriausia – puošnų, apetitą keliantį užkandžių stalą ir lėkštėje dailiai sudėliotą karštąjį patiekalą. 

Jurga

Šaltinis: Mariaus Daraškevičiaus straipsnis