Prancūziškų desertų klasika (I)

Paskelbė admin 2018/02/28 0 Komentaras (-ai)

Prancūziškų desertų klasika (I)

 

Tikrai galiu patvirinti, kad tampu prancūziškų desertų fane. Kuo toliau, tuo labiau tas pomėgis domėtis, mokintis ir gaminti tik didėja. Žinoma, šeimai mano labai smagu, o man tuo labiau, nes pastoviai turiu pasiruošusią vertinimo komisiją. Kai pradėjau domėtis prancūziškais desertais, daug skaičiau, norėjau sužinoti daugiau apie jų istoriją, kaip jie atsirado, kaip gaminami ir visokių kitokių subtilybių. Nusprendžiau pasidalinti ir su Jumis savo atradimais. Gal ir Jūs užsikabinsite?

Taigi, dabar apie prancūzų klasiką. Patyrinėkime iš arčiau:

 

Madlenos – iš visų prancūziškų skanėstų, madlenos yra neabejotinai įsimintiniausios. Tai maži, purūs biskvitiniai sausainėliai, kepami specialiose kriauklės formose. Pagrindiniai ingredientai itin paprasti: kiaušiniai, cukrus, sviestas ir miltai. Galima dar papildomai įdėti riešutų ar citrinos žievelės. Madlenos siejamos su Lotaringijos regionu Rytų Prancūzijoje), kur iki pat šių dienų vyksta intensyvi jų gamyba. Madlenų istorijos pradžia 19 a. Jas pirmą kartą iškepė konditeris Jean Avice princui Talleyrand. Tačiau Lotaringijoje vis dar tikima, kad šie sausainėliai atsirado jaunos kambarinės Madeleine Paulmier dėka, kuri dar 18a. dirbo pas Lotaringijos kunigaikštį Stanislas Leczinski. Receptas buvo paveldėtas iš Madeleine močiutės ir net pripažintas Liudviko XV, kuris pirmą kartą ragavo šių sausainėlių Lotaringijos pilyje 1755 m. Liudviko XV žmona Marie jais pavaišino dvariškius, kurie kaip mat išpopuliarėjo visame Versalyje. Verta paminėti, kad 20 a. viduryje madlenos dar kartą buvo išgarsintos Marselio Prusto autobiografinėje novelėje „Prarasto laiko beieškant“.

Šiais laikais madlenos žinomos ir itin populiaros visame pasaulyje. Jas galima mirkyti šokolade ar tiesiog skanauti apibarstytas cukraus pudra.

Ar gaminau? TAIP (foto iš mano virtuvės)

 

"Tarte Tatin" pyragas - apverstas obuolių pyragas. Pyrago gamybai yra naudojami karamelizuoti obuoliai, kurie yra apdengiami tešlos lakštu. Toks pyragas yra tiesiog ruošiamas keptuvėje ir tada keliauja į orkaitę. Iškeptas pyaragas yra apverčiamas.

Šio pyrago kilmė išties įdomi. 1880 m. pietų Prancūzijoje, viešbutyje pavadinimu Hotel Tatin visiškai atsitiktinai gimė šis pyragas. Tuo metu šiam viešbučiui vadovavo dvi sesrys Stephanie ir Caroline Tatin. Egzistuoja keletas prieštaringų istorijų apie šio pyrago kilmę, tačiau populiariausia istorija skamba taip: viena iš seserų Stephanie Tatin, kuri daugiausia laiko praleisdavo virtuvėje, vieną dieną turėjo begales darbo. Ji ėmėsi gaminti tradicinį obuolių pyragą, bet netyčia per ilgai paliko oboulius ant viryklės burbuliuojančiame sviesto ir cukraus padaže. Užuodusi degėsio kvapą, ji tiesiog dar bandė išgelbėti tuos obuolius ir paėmusi tešlos lakštą, uždengė obuolius ir su visa keptuve įdėjo į orkaitę. Iškepusį gaminį, apvertė į lekštę. Kas labiausiai nustebino, tai viešbučio svečių reakcija. Jie buvo tiesiog sužavėti tokiu desertu. Šis pyragas tapo Hotel Tatin viešbučio tarsi vizitine kortele. Iki šiol istorikai ir maisto žinovai aiškinasi, ir galbūt net ginčijasi dėl šio pyrago tikslios kilmės. Nors šis pyragas išgarsino viešbutį Hotel Tatin, jam vadovaujančios seserys, net nebandė šio patiekalo kažkaip įprasminti, parašyti receptų knygą ar paviešinti pyrago receptą. Jos net nevadino šio pyrago Tarte Tatin. Seserų nuopelnai buvo įvertinti ir suteiktas pripažinimas žymaus prancūzų autoriaus Curnonsky, o taip prie seserų saldaus šedevro išgarsinimo prisidėjo ir Paryžiaus restoranas Maxim‘s.

Ar gaminau? DAR NE (bet įrašytas sąraše prie "Things to do")

 

Mille-feuille - iš prancūzų kalbos išvertus reiškia „tūkstantis lapų“. Tai sluoksniuotas, trapus, kreminis pyragaitis, tiesiog viskas viename. Dar vadinamas, kaip plikyto kremo ar vanilinis pyragėlis (angl. Custard/Vanilla Slice), Napoleonas. Šis gardumynas nėra per saldus, labai įvairus, tačiau tuo pačiu lengvas, bet išskirtinio skonio. Tradiciškai pyragėlį sudaro 3 tešlos lakštai ir 2 plikyto kremo sluoksniai, o viršus padengiamas vaniliniu glaistu arba dekoruojamas kakavos milteliais. Modernesnė šio recepto versija, kai tarp tešlos lakštų yra dedamos šviežios uogos, šokolado drožlės ar karamelė.

Nors visi puikiai žinome šį desertą, tačiau jo kilmė ir istorija nėra visiškai aiškios. Pirmasis įrašas apie Mille-feuille randamas 1600 m. Prancūzijoje, gastronomijos metraštininko François Pierre de la Varenne receptų knygoje. Po maždaug šimtmečio aukštosios Prancūzijos virtuvės šefas Marie-Antoine Carême mįslingai užsiminė apie šį desertą kaip apie „senovės receptą“. Kartais šis saldumynas dar yra vadinamas Napoleonu. Beje, verta paminėti, kad toks pavadinimas neturi jokių sąsajų su prancūzų didvyriu Napoleonu Bonapartu, o daugiau yra siejamas su Italijos miestu Neapoliu.

Ar gaminau? TAIP (gaminau Napoleoną ne kartą) 

 

Tiek saldžiai skanių istorijų šiam kartui:) Kitą kartą kai prie arbatos puodelio mėgausitės vienu iš šių desertų, galbūt kai kuri minėta detalė iššoks Jūsų atmintyje ir suprasite, kad valgote, na tikrai, šimtmečių senumo istorijų apipintą ir išpuoselėtą desertą.

Tęsinys bus:)

 

 

 

Šaltiniai:

https://theculturetrip.com/europe/france/articles/10-classic-french-desserts-to-lose-your-mind-over/

http://www.sweetoothdesign.com/cookie-madeleline

https://epicureandculture.com/millefeuille/

 

 

 

 

Rašyti komentarą