Lėkštės (porceliano)

Porcelianas ir jo išskirtinumas

Arbatos gėrimo ceremonijos – vienas iš pagrindinių aristokratijos ir turtingų žmonių bruožas. Iš pradžių jis buvo svarbus tik Azijos tautoms, o nuo viduramžių persikėlė ir į Europą, o vėliau ir į Ameriką. Labai svarbu, iš kokių indų geriama arbata, kava, kiti gėrimai. Iš viso labai svarbu, koks stalo serviravimas, kokie kiti indai padėti.

Europoje visada buvo daug monarchijų, kilmingų asmenų, kurių socialinė padėtis reikalauja gerti arbatą ne iš medinio puoduko, o iš porcelianinio indo. Tokia stalo kultūra išliko iki šiol. Porcelianiniai indai išlieka viena iš prabangiausių dovanų, dovanojamų „elito“ atstovams. Aišku, geras porcelianas reikalauja didesnės kainos. Kodėl? Šiuos ir kitus klausimus pasistengsime atsakyti šiame straipsnyje.

Kad suprastume, kodėl porcelianas toks ypatingas, reikia žinoti jo istoriją ir aplinkybes, kaip jis atsirado pas mus.

Porcelianinių indų istorija

Žemėje randamas toks mineralas kaolinitas (Al2Si2O5(OH)4). Šiek tiek nusimanantys chemijoje supras, kad tai aliuminio ir silicio mineralas – specifinis molis, kuris kaitinamas kietėja. Jis pakankamai minkštas, kad jį būtų galima formuoti tiesiog rankomis, o vėliau dedamas į 1200 laipsnių temperatūrą jis sukietėja ir tampa tvirtas ir nepralaidus vandeniui. Kad gražiau atrodytų, jis padengiamas specialia glazūra, kai kuriais atvejais į degimo krosnį kišamas jau su glazūra. Tokiu būdu gaunamas gana tvirta medžiaga indams gaminti. Pirmieji kaolinitą apdirbinėti pradėjo išradingieji kinai. Mokslininkai neturi vieningos nuomonės, kada kinai pradėjo gaminti porcelianą. Vieni teigia, kad tai gali būti 9-16 amžiuje prieš Kristų, kiti – kad 1-2 mūsų eros amžiuje, treti – 6 mūsų eros amžiuje. Akivaizdu tai, kad tai viena iš seniausių indų gamybos technikų. Moliniai indai gaminami jau tūkstančius metų, tačiau jiems reikia mažesnio karščio, todėl žmonija turėjo išrasti kaitresnes krosnis, kol pastebėjo porceliano tikrąsias savybes.

Kiniškai kaolinitas yra vadinamas Gao Ling. Angliškai porcelianas ir porceliano indai vadinami tiesiog „China“. Tiesa, šis pavadinimas su Kinija neturi nieko bendro. Tai Čangano miesto pavadinimas, kurį iškraipė europiečiai. Šiame mieste buvo nemažai porceliano dirbtuvių. Dabar šis miestas vadinasi Dzingdedženas ir iki šiol laikomas Kinijos porceliano sostine. Tai kodėl mes indus iš blizgaus molio vadiname porcelianu?

Žymus keliautojas ir pirklys Markas Polas porcelianą atvežė į Veneciją. 1295 metais jis atvežė nedidelę skulptūrėlę. Europiečiai tokio daikto nebuvo matę, net neturėjo pavadinimo, tad Markui Polui teko jį sugalvoti. Glazūruotas paviršius labiausiai priminė jūros kriauklės perlamutrinį vidų, todėl ir pavadinimas reiškia kriauklę – porcella.

Europiečius sužavėjo porceliano indai, kurių jie įsigijo iš kinų prekeivių, o kartais ir iš piratų, grobiančių kinų prekeivių laivus. Prastos kokybės porceliano buvo ir tada, nes jis likdavo nuo įvairių prekių vežamų laivais. Europiečiams labai parūpo pasidaryti porcelianą patiems. Deja, kinai saugojo porceliano, kaip ir šilko paslaptį. Už paslapčių išdavimą svetimšaliams grėsė mirtinos bausmės, todėl ilgus amžius porcelianas į Europą patekdavo tik kaip prabangi prekė.

Porcelianas

Florencijoje Medičių šeima 16 amžiuje pradėjo gaminti savo porcelianą, tačiau jis buvo minkštas ir ne toks kokybiškas, kaip kiniškas. Tuo metu prekyba su Kinija buvo itin intensyvi, tad Europos monarchai porceliano gaudavo dovanų, jį brangino labiau, nei auksą, kuris jau buvo pradėtas gabenti laivais iš naujai atrastos Amerikos.

Tik 18 amžiaus pradžioje Vokietijoje Meiseno mieste įsikūrė pirmoji kietojo porceliano gamykla. Ją įkūrė Lietuvos-Lenkijos karalius Augustas II. 1708 metais jaunas vokiečių alchemikas Johannas Friedrichas Bötgeris ir garsus matematikas ir fizikas Ehrenfriedas Waltheris von Tschimhausas sukūrė formulę, kuri nė kiek nenusileido kiniškajam porcelianui. Nuo 1710 metų Meiseno miestas tapo europietiško porceliano sostine.

Nors karalius fabriką įkūrė saugomoje pilyje ir visur pristatė apsaugininkų, paslaptis išsprūdo už pilies vartų ir pasklido po visą Vakarų Europą. Maža to, ji nukeliavo ir į Rusiją, kur 1744 metais pradėtas gaminti rusiškas porcelianas.

1745 metais porcelianą pradėjo gaminti prancūzai, o netrukus buvo rasti milžiniški klodai kaolinito prie Limožo miesto, kuris greitai tapo prancūziško porceliano sostine.

Anglai porcelianą pradėjo gaminti dar vėliau – 1748 metais. Reiktų paminėti, kad jie atrado kiek kitokį porcelianą – iki šių dienų populiarų kaulinį porcelianą. Vietoj smėlio į porcelianą jie primaišė kaulų pelenų. Taip porcelianas tapo trapesnis ir minkštesnis, tačiau jo gamyba nebuvo labai brangi.

Neapolyje, Italijoje, porcelianas pradėtas gaminti 1759 metais, nors į Italiją pirmieji porceliano gaminiai atkeliavo dar 1295 metais – prieš beveik 460 metų.

Amerikiečiai 1930 metais atvėrė dar vieną porceliano istorijos puslapį išradę stiklo porcelianą. Jis buvo labai nebrangus ir menkos vertės, tačiau amerikiečiai tuo ir garsūs pasaulyje – jie moka tik aristokratams skirtus daiktus padaryti prieinamus plačiajai visuomenei. Prisiminkite automobilių, kondicionierių, šaldytuvų istoriją...

Porcelianas gaminamas ir iki šiol. Jis gaminamas net Lietuvoje. Tuo užsiima gamykla „Kauno Jiesia“, kuri dar sovietmečiu gamino porcelianinius indus.

Kuo ypatingi porcelianiniai indai?

Pirmykščiai žmonės iš molio nulipdė puodą, pastatė jį į laužą ir stebuklas – išėjo puodas. Iš tikrųjų čia joks ne stebuklas. Kai molinis dirbinys pakaitinamas iki 500 laipsnių, iš jo išgarinamas visas vanduo. Kai pakaitinamas iki 1100 laipsnių karščio, molis keičia savo sudėtį ir vanduo nebesusigeria atgal. Porcelianas žiedžiamas 1400 laipsnių temperatūroje. Tokioje lydosi ir stiklas. Visa tai – gana natūralūs procesai, su kuriais senovės žmonės susidurdavo jau seniai. Bėda ta, kad tokie puodai beveik visada gaudavosi juodi arba rudi. Porcelianas išėjo baltas. Jei ant jo dar uždėjus spalvotos glazūros (stiklo ir metalo lydinys), dirbinys atrodo pasakiškai. Maža to, padengti jį galima ir lydytu auksu, o tai jau iš viso aukščiausias keramikos lygis.

Dabartiniame pasaulyje porcelianiniai indai iki šiol gaminami rankomis. Tiksliau jų glazūra dedam rankomis, puošiami ornamentais. Kai kurie indai net nėra visiškai simetriški, tačiau tokie „trūkumai“ yra labai vertinami. Kiekviena porceliano gamykla ant indų palieka savo ženklą. Tai prideda papildomos vertės.

Štai dėl ko porcelianas ir porceliano lėkštės ir visi porceliano indai yra tokie brangūs.